Aš - ne sodininkė. Visiškai! Ne, gal vis tik kokiais 1-2%. Neturiu jokios traukos kapstytis žemėje, sodinti kažkokius pomidoriukus, agurkiukus ar astras ir tulpes. Gal todėl, kad nuo vaikystės tėvai veždavosi kiekvieną savaitgalį kaip į tremtį į sodą. Būna, išeini ankstų saulėtą šeštadienio rytą į kiemą, paukščiukai čiulbėdami žada puikią karštą vasaros dieną. Sutinki prie mašinų drauges. Visos laimingos, nešasi pripučiamus ratus ir krepšius su žaislais... Mat, jų šeimos važiuoja prie ežerų. Ech... O aš rankose laikau kažkokius sodinukus, tašytes su darbo rūbais... Pavydu! Nežmoniškai. Kažkokios parduotos vasaros :( Atsimenu, klausdavau tėvų, o kada mes galėsim prie ežero nuvažiuot. Tai labai gerai atsimenu atsakymą, kad reikia daržą visą nuravėt, tada, gal po poros savaičių, kai nebus gėda prieš kaimynus dėl nesutvarkytų lysvių... Ech... Nuvažiuodavom gal kartą per sezoną.